Nuotrauka www.jiegalikeistis.wordpress.com

Kiekvieną dieną sutinkame žmones: darbe, mokymo įstaigose, laisvalaikio metu, gatvėje, parduotuvėje – visur. Su jais formuojasi tam tikras santykiai – paviršiniai ar gilesni, kokybiškas ar nutrauktas kontaktas – jų būna visokių. O jei pasakyčiau, jog tai, kokius žmones sutinkame, kiek jie su mumis nuoširdūs, atviri ir draugiški, labai stipriai nulemiame mes patys?

Moksliniais tyrimais įrodyta, jog aplinka, kurioje mes gyvename, veikia mus įvairiai; aplinką veikiame ir mes, kaip individai.

Kiekvieną dieną atsikėlę, savo aplinkoje (kitaip vadinamoje lauku (Kurt Lewin Lauko teorija)), mes patiriame įvairiausius jausmus, kurių dažniausiai neįsisąmoniname – tai mūsų pojūčiai, įpročiai bei emocijos, iš dalies nesąmoningai perimamos iš aplinkos, žmonės, su kuriais turime ryšių.

Lygiai taip, kaip laukas yra mūsų dalis, taip ir mes esame lauko dalimi: mes darome įtaką, kuriame lauką patys ir santykyje su kitais. Taip kasdien grįžtame į tai, kas jau yra sukurta ir papildome tai naujais procesais, kurie vienaip ar kitaip veikia mūsų skirtingas dimensijas: fizinę, emocinę, intelektualinę, socialinę ir dvasinę. Šitaip būdami, bendraudami su aplinkiniais artimais ar ne tokiais artimais žmonėmis mes kuriame emocinę aplinką, kurioje gyvename.

Anksčiau išdėstyta teorija yra daugumai aiški ir atrodo savaime suprantama, kaip ir dar viena teorija, kuri teigia, kad mūsų nuomonė ir santykis į pirmąkart sutiktą žmogų susiformuoja per pirmąsias kelias sekundes nuo kontakto pradžios. Dažnai mūsų pirminė nuomonė būna teisinga, ir vėliau mes ją tik patvirtiname. Tai supaprastina socialinį gyvenimą, palengvina sprendimų priėmimą. Daugiausia informacijos gaudami per regą, pirmąjį įspūdį suformuojame atkreipdami dėmesį į žmogaus išvaizdą. Vien pamatę žmogų mes apie jį jau šį tą galime pasakyti, tačiau remiamės ne objektyviais parametrais, tokiais kaip žmogaus išsilavinimas, įžvalgos gebėjimas, humoro jausmo turėjimas ar neturėjimas ir kt., tačiau labai daug priskiriame, kitaip tariant, projektuojame į žmogų ar net situaciją. Iš to seka klausimas, kas gi yra projekcija?

Įsivaizduokite, jums reikia pastatyti namą, ką jūs darote pirmiausiai? Pirmiausiai susikuriate idėją: iš to, ką kažkada matėte, iš to, kaip tai, ką matėte patyrėte, iš to, kaip įsivaizduojate savo gyvenimą tame name ir aplink. Iš tos susikurtos idėjos, jūs darote projektą, kuris vėliau nulemia jūsų būsimo namo išvaizdą, funkcionalumą ir tai, kaip, kam ir su kokia nuotaika jūs tuo namu naudositės.

Taip pat yra ir su santykiu: mes santykį statome, statome jį ne tik nuo pat pirmųjų sekundžių, kada pamatome kitą žmogų, tačiau dar ir prieš susitikimą.

Geštalt psichoterapeutai teigia, kad kiekvienas mes turime adaptacinių mechanizmų, kurie gyvenime yra padėję prisitaikyti vienoje ar kitoje situacijoje, pasitarnauja ir esamu laiku, deja, kartais gali ir trukdyti. Vienas iš adaptacinių mechanizmų, kuriuos aprašo minėtosios psichoterapijos teoretikai yra projekcija. Tam tikrus dalykus, požymius, savybes, pojūčius, jausmus, mintis ir kt. mes priskiriame aplinkos objektams, tarytum iš savo vidaus perkeliame juos į aplinką savo vaizduotėje, taip užkirsdami kelią sau pamatyti, pajausti, koks žmogus ar objektas iš tikro yra. Paprastais žodžiais ją galima būtų pavadinti „išankstiniu nusistatymu“. Iš vienos pusės tai suteikia galimybę žinoti apie aplinką tai, kas jai priklauso, numatyti galimas situacijas, jas prognozuoti; leidžia numatyti kito žmogaus elgesį, suprasti jį, įsijausti, pajusti jį. Kita vertus, dėl projektavimo į objektus mes galime fiksuotai, ribotai vertinti ir suvokti aplinką ir save. Vietoj to, kad būtume čia ir dabar- naujame ir unikaliame kontakte- mes paskęstame teorijų, koncepcijų, paaiškinimų jūroje, moralizavimuose, rigidiškuose vertinimuose, kaltinimuose, įsitikinimuose apie kitų žmonių jausmus, elgesį, mintis, galime pradėti reikalauti to, ką kiti lyg ir „turi, privalo“. Taip pat tokiu būdu mes prarandame savo ir savo asmenybės dalių pažinimą, galimybę įsisąmoninti ir suvokti, iškreipiame jas, sumažiname, iškreipiame kontaktą su aplinka ir ją vertindami remiamės projektuotais aspektais (dalykais), ne esančia realybe. Projektuoti galime:

1.    Nesuvoktą savo asmenybės dalį, kurią priskiriame aplinkai. Pavyzdžiui sakome, „Jis man atrodo labai agresyvus“. Šiuo atveju kyla klausimas, kaip yra su Jūsų paties agresija ir jos reiškimu?

2.    Buvusių patyrimų ir aplinkos bruožų priskyrimą dabartinei situacijai ar aplinkai. Tai gali būti rolės, mintys, jausmai, norai. „Jis šypsosi, tikrai kažko nori“; „O iš kur tu tai žinai?“- klausiame. „Kai mano brolis kažko norėdavo, visada šypsodavosi ir žiūrėdavo tokiu pat žvilgsniu.“

Taip pasąmoningai mes projektuojame į kiekvieną sutiktą žmogų, prarasdami galimybę sąmoningai iš „čia ir dabar“ pozicijos, pažvelgti į naują situaciją ar kontaktą. Mūsų lauko žmonės į mus taip pat projektuoja. Mes sukuriame lauką, kuriame susitinka mūsų projekcijos vienas apie kitą ir formuojasi atmosfera, kurioje gyvename. Tai yra tarytum jūsų statomo namo aplinka. Nereikia būti architektu, kad jaustum, kaip atrodo namo išorė, kaip augalai, pieva, kuri auga aplinkui namą žaliuoja. Kaip tas namas stovi ir kaip ten tinka.

Neseniai teko matyti video, kaip labai skirtingi žmonės (jauni ir pagyvenę, musulmonai su krikščionimis, konservatyvių ir liberalių pažiūrų, tatuiruoti, auskaruoti, kostiumuoti) buvo tamsoje susodinti už stalo ir turėjo intelektualią diskusiją. Jie pokštavo, juokėsi, dalijosi savo patirtimi, vieni su kitais rado puikų kontaktą. Po kurio laiko buvo įjungta šviesa ir jie vieni kitus pamatė. Visiems tai buvo didelė staigmena ir netikėtumas. Iškyla klausimas – ar mes/jie savo gyvenime bendrautų su būtent tokiais žmonėmis, su kuriais ką tik turėjo tokį džiugų pokalbį, jei šviesa nuo pat pradžių būtų buvusi įjungta? Koks kiekvienas iš tiesų yra turtingas savo vidumi, kiek daug gali pasidalinti ir padovanoti, jei tik būtų suteikta proga tai padaryti savo išankstinį nusistatymą bent trumpam kontakto pradžioje palikus nuošalėje ir susitikus tą, kuris iš tiesų prieš jus stovi: su savo mintimis, jausmais, pojūčiais, idėjomis, išgyvenimais ir džiaugsmais!

Straipsnio autorė:
Vaiva Juškevičiūtė
Visuomenės sveikatos specialistė
Vilniaus visuomenės sveikatos biuras
El.p. vaiva.juskeviciute@vvsb.lt