Prieš kelerius metus Kupiškio rajonas, turintis apie 18,5 tūkst. gyventojų, savižudybių statistika gerokai lenkė šalies vidurkį. Tačiau nuo 2014 m. čia įgyvendinama savižudybių prevencijos iniciatyva, kuria teikiama pagalba žmonėms, ketinantiems (mėginantiems) žudytis bei nusižudžiusiųjų artimiesiems. Apie tai, kaip pasikeitė situacija rajone per kelerius metus pasakoja šios iniciatyvos vadovė psichologė Valija Šap.

Kupiškyje – stipriausia psichinės sveikatos komanda

Daugelį metų Kupiškyje gyvenanti psichologė prisipažįsta, kad tiek studijuodama, tiek dirbdama į savižudybių, priklausomybių ar smurto temas mažai gilindavosi, nes manė, jog jos darbo sritys – vaikai, paaugliai ir santykiai šeimoje. Tačiau kai 2014 m. tuometinis rajono meras ir dabartinis Seimo narys Jonas Jarutis paprašė imtis savižudybių prevencijos iniciatyvos, ji sutiko. Tuo metu galvojo, kad tai bus trumpalaikis projektas. Tačiau dabar panašu, kad įsisuko į sūkurį, kurio jau nesustabdysi.

„Iš pradžių padarėme apklausas ir pamatėme, kad mūsų specialistams trūksta žinių. Todėl nieko nelaukdami organizavome mokymus visiems, kas dirba su žmonėmis: socialiniams darbuotojams, medikams, policininkams, bendruomenių pirmininkams, seniūnams ir kt. Psichologė, visuomenės sveikatos mokslų daktarė profesorė Nida Žemaitienė mokė atpažinti savižudybės riziką, aiškinomės, kaip reaguoti, ką daryti atpažinus ją, – prisimena Valija Šap. – Be to, subūrėme – drąsiai galiu sakyti – stipriausią psichinės sveikatos komandą šalyje, kurioje dirba ne vien specialistai, bet ir ekspertai, politikai, mokslo, verslo atstovai iš Kupiškio ir visos Lietuvos. Komanda aktyvi iki šiol“.

Individualios konsultacijos – itin populiarios

Po mokymų psichologės apvažiavo visas Kupiškio rajono bendruomenes dalindamos lankstinukus, informuodamos, į ką kreiptis pagalbos. Po tokių susitikimų per savaitę pagalbos ieškodavo trys keturi žmonės. Per tris mėnesius kreipėsi tiek, kad psichologės vos spėjo suktis. Pasak V. Šap, kad ir kaip liūdna būtų, psichologų klausimas Kupiškio poliklinikoje iki šiol neišspręstas, nors poreikis – didžiulis. „Verslininko Vlado Lašo lėšomis buvo atidarytas kabinetas, kuriame pradėjome teikti individualias konsultacijas. Vien praėjusį sezoną (nuo pernai rugsėjo iki šių metų birželio mėnesio) jų suteikėme apie 85. Supratome, kad to negana: žmogus turi pagalbą gauti visuomet, kai jos prireikia, tad Kupiškio centre pernai įkūrėme nevyriausybinę organizaciją „Tavo laikas“, kuri ne tik padeda kupiškėnams, bet ir organizuoja įvairius renginius, akcijas, aktyviai bendradarbiauja su kitomis savivaldybėmis, konsultuoja, veda mokymus savižudybių prevencijos tema. Sparčiai judame pirmyn“, – džiaugėsi iniciatyvos vadovė.

Kėdučių psichologės

Vienas iš paskutinių Kupiškyje pradėtų projektų – „Prisėsk prie manęs“. „Pagal jį įvyko 60 susitikimų su bendruomenėmis, juose apsilankė 1500 dalyvių. Su kiekviena bendruomene susitikome po kelis kartus, vyko emocijų valdymo, bendravimo gerinimo, dailės terapijos užsiėmimai, diskusijos ir pokalbiai. Kiekviena šeima turėjo pasigaminti po kėdutę, ją nusidažyti, parsinešti namo, kad kilus problemoms ne tylėtų, o susėdę pasikalbėtų. Mus netgi praminė kėdučių psichologėmis“, – juokėsi V. Šap. Ji priduria, kad šiandien darbas darbą veja: ji su aktore Jurgita Jurkute sukūrė kelias laidas, kurias galima pamatyti „Youtube“ portale, baigia rengti puslapį „Esi svarbus – rinkis gyvenimą“, skatina savanorystę, dalyvauja dviračių žygiuose.

Linija pagyvenusiems žmonėms

Nuo pernai metų veikia dviejų ūkininkų Egidijaus Černiaus ir Jurgitos Pakalnytės išlaikoma bei bendrovės „Telia“ remiama emocinės paramos Kupiškio rajono pagyvenusiems žmonėms linija. V. Šap sako, kad jos ypač reikia – tai suprato analizuodami statistiką, į kurią, deja, ne visada patenka vienišų, senyvų ir lėtinėmis ligomis sirgusių savižudybės.

„Jei yra spalio mėnuo, o moteris skundžiasi, kad neturi malkų, apie kokią emocinę paramą mes galime kalbėti? Tada klibiname seniūnus, prašome jų atvežti. Kol atveš, pasiimame savo virtų uogienių, keptų pyragų ir važiuojame pas senolius arbatos gerti. Tai yra smulkmenos, bet vienišam žmogui jos reiškia daug, – įsitikinusi psichologė. – Arba štai paskutinis atvejis: vienas senukas prašė emocinės paramos linijos savanorės jam kas rytą paskambinti, mat bijojo, kad jei mirs, niekas neras. Ji pusę metų kiekvieną rytą pasisveikindavo su juo telefonu. Kartą vyras neatsiliepė. Savanorė paskambino sūnui, šis rado senuką jau mirusį“. V. Šap įsitikinusi, kad savižudybių prevencija yra itin plati sritis apimanti daug įvairų skirtingų sričių.