Tęsiame interviu su psichologe, ugdomojo vadovavimo specialiste Inga Juodkūne. Toliau kalbamės apie perdegimo sindromą, kaip nuo jo aspisaugoti ir, galiausiai, sutarti su savimi dėl sveiko, pilnaverčio ir laimingo gyvenimo būdo.

Pirmąjį interviu apie perdegimo sindromą galite rasti čia: http://www.vvsb.lt/apie-profesinio-perdegimo-sindroma-idomiai-ir-paprastai/

Inga, buvusį pokalbį baigėme mintimis apie tai, kad norėdami pasirūpinti savimi, kartais turime pasakyti „stop“. Kam turime pasakyti „stop“ sau, kitiems?
Pirmiausia sau, o tada ir kitiems. Tai reiškia, kad turėsime pasakyti ir „ne“ arba turėsime pasakyti, kad tai padarysime vėliau. Čia atsiranda rizika: Jeigu aš darbe pasakysiu „ne“ ar kad šito projekto nepadarysiu per mėnesį, gal jį atiduos mano kolegai? Jaunam ir stipriam, kuris jį įvykdys per mėnesį? Ir čia jau turime susitarti su savimi ir prisiimti lėtesnio ir sąmoningesnio gyvenimo riziką ir kainą. Taip pat sau atsakyti į tokius klausimus: Ką aš gausiu, tą laiką praleisdamas su šeima, ar draugais? Kas pasikeis, jei daugiau kokybiško laiko skirsiu kitoms gyvenimo sritims, ne tik darbui?

Ar tiesa, kad kartais sustoti mus priverčia tik labai stiprūs signalai?
Taip, žmogaus organizmas siunčia signalus. Padirbame kelias dienas miegodami keturias valandas ir organizmas natūraliai nori pailsėti. Iš pradžių užtenka vienos dienos poilsio ir organizmas vėl pasiruošęs dirbti. Vėl padirbus tokiu tempu keturias dienas, organizmui jau reikia kelių dienų atsistatyti, t. y. dar daugiau laiko poilsiui. Tad organizmo signalai yra labai paprasti: grįžę po darbo neturime jėgų, energijos padaryti vakarienės, nueiti į dušą, sporto salę. Tokie elementarūs dalykai ir yra perdegimo pradžia.

Kokie kiti požymiai praneša apie perdegimą?
Po dienos, kai patiriame didelį stresą darbe, norisi nieko nebeveikti ir kažkaip sugrįžti „į save“, į savo įprastą, sveiką gyvenimo ritmą. Tačiau jei stresas kartojasi kasdien, mes neleidžiame sau pailsėti. Tada energijos kiekis vis mažėja, kūnas pradeda sirgti. Peršalimai, galvos, raumenų skausmai yra antrieji požymiai, kad yra negerai. Trečiasis dalykas – kontakto su savimi praradimas, kuris gali peraugti į depresiją. Yra atlikta labai daug tyrimų apie perdegimo ir depresijos ryšį. Prasidėjus depresijai reikia pagalbos iš šono, kad galėtume sustoti besisukančiame gyvenimo rate ir jame vėl atrasti save.

Kaip, tuomet, galime apsisaugoti nuo perdegimo?
Stebėdami save. Pati turbūt esu rizikos grupėje žmonių linkusių į perdegimą. Ką tai reiškia būti rizikos grupėje? Tai reiškia, kad labai myliu veiklą ir darbą, kurį darau, arba pradėjusi dirbti žinau, kad yra pavojus jog pati laiku nesustosiu ir vis dirbsiu, darysiu… Man tai taip smagu, kad pati tampu ta veikla ir daugiau nieko nelieka. Taigi apsisaugojimas vyksta stebint save arba susitariant su savimi.

Ar galėtum pateikti susitarimo arba kontrakto su savimi pavyzdžių?
Būna atvejų, kai norėdami užsidirbti arba vykdydami projektinę veiklą žinome, kad kokias dvi savaites teks dirbti daug. Tai ir yra susitarimas: dvi savaitės. Kita savaitė tegu būna skirta sugrįžti į įprastą, sveiką darbo ritmą arba atostogoms. Nesakau, kad visi turime kaip laikrodukai keltis ir eiti į darbą aštuntą valandą, bet turime turėti ir laiko kitkam, ne vien tik darbui. Dieną, savaitę ar mėnesį paskirstykime taip, kad matytume, kaip auga vaikai, savo antrąją pusę, nueitume į spektaklį ar paskaitytume knygą. Svarbu, kad savo artimuosius, aplinkinius matytume iš tiesų ir dėmesingai bendrautume su jais. Skaitydami knygą ar žiūrėdami spektakį gebėtume būti atsipalaidavę, neplanuodami tolimesnių darbų.

Jeigu išties noriu ko nors pasiekti ir būti sėkmingas, kaip man tartis su savimi, kad dirbsiu mažiau ir vietoje kelių valandų darbo eisiu sportuoti ar susitikti su draugais. Juk baisu, kad suprastės veiklos rezultatai…
Vienas iš perdegimo simptomų – efektyvumo mažėjimas. Tarkime, vieną puslapį perskaitome tik per valandą, kai anksčiau tam pakakdavo vos kelių minučių. Mes jį permesdavome akimis ir protas apdorodavo informaciją. Vienareikšmiškai, kuo geriau esame pailsėje ir atradę savo ritmą tarp darbo ir poilsio, tuo efektyvesnį rezultatą galime pasiekti. Jeigu organizmas jaučia poilsio trūkumą, jis tai atsimena ir po to bando atsiimti tai „avansu“. Taip atsiranda užburtas ratas: mes daugiau dirbame ir mažiau ilsimės, o organizmas nori vis daugiau poilsio ir visaip bando tą poreikį patenkinti. Darbo efektyvumas krenta.

Ir kas tada padeda grįžti į sveiko, pilnaverčio, galų gale, laimingo gyvenimo vėžias?
Žiūrint, ką laimę pavadinsime arba ko, asmeniškai, trūksta iki tos laimės. Ar laiko sau? Ar laiko su šeima? Gal savęs pažinimo arba žinojimo, kur eiti toliau? Tai yra labai skirtingi dalykai. Jeigu kalbame apie laiką sau, galime labai paprastai tai susikurti: nueiti į sporto salę, skirti laiko draugams, šeimai. Jeigu kalbame apie nežinojimą ką daryti ir kaip tos laimės ieškoti, tam yra specialistai: psichologai, gyvenimo treneriai („koučeriai“), psichoterapeutai. Yra ir dvasinės praktikos, kurių pagalba galima ieškoti savosios laimės. Svarbiausia, būti atviru su savimi ir įsivardinti, kad esamą situaciją nori keisti. Tada lengviau ieškoti atsakymo ir išeičių.

Ko linkėtum žmonėms, norintiems apsisaugoti nuo perdegimo sindromo?
Pirmiausia, į asmeninį metų planą siūlyčiau įtraukti savo asmenybės reviziją. Minčių, jausmų, aplinkos – savęs kaip asmenybės reviziją, žvelgiant į save iš kelių – laimės, sėkmės ir ateities – perspektyvų. Paklauskime savęs: Kiek aš esu sėkmingas? T.y. Kiek aš įgyvendinu savo tikslus arba einu link savo tikslų taip, kaip noriu? Ir Kiek aš esu laimingas? Sėkmę ir laimę įvertinkime per kelis esminius kriterijus: save, aplinką, darbą. Aplinka – tai mūsų šeima, draugai ir žmonės, supantys mus darbe. Kaip po metų įsivaizduoju savo sėkmę ir laimę (apimant save, kaip asmenybę, darbą, aplinką)? Tai padarius, greičiausiai, atsakymas ateis.

Ar gali žmogus būti 0-iu sėkmingas, bet 10-čia laimingas?
Gali. Manau, kad jis gali atrodyti nesėkmingas kitų akimis, bet gali būti šimtu procentų laimingas. Kaip? Sėkmę formuoja išoriniai standartai, visuomenės taisyklės, lūkesčiai apie tai, kaip turi atrodyti sėkmingas žmogus. O laimė yra labai subjektyvi sąvoka, būsena. Tai dabarties momento ir jausmo kūrinys.

Minėjai, kad mūsų nagrinėjamas klausimas susijęs ir su saviverte. Kaip pasiryžti gyventi taip, kaip man patinka, nors atrodysiu, kaip kažkoks visai nesėkmingas keistuolis?
Čia yra nuostatų, įsitikinimų klausimas. Sakykime taip: sėkmė ir pinigai yra labai susiję vienas su kitu. Jeigu mes darome prielaidą, kad sėkmę formuoja išoriniai lūkesčiai ir visuomenė, yra labai aiškus stereotipas, kas yra sėkmingas žmogus. Jis turi daug uždirbti, turėti gerą darbą arba užimti kažkokią poziciją visuomenėje, gerai atrodyti, būti žinomas, vertinimas savo srityje, turintis kažkokių pasekėjų… Tai yra sėkme. O laime mes vadiname subjektyvų dalyką, visiškai subjektyvų, kuris priklauso nuo žmogaus. Vienam laimė – suvalgyti šokoladuką sekmadienį, kitam – nuvažiuoti į Egiptą, trečiam laimė yra sėdėti ir kalbėtis su įdomiu pašnekovu.

Gali būti laimingas, gyvendamas paprastą gyvenimą?
Gali būti laimingas, darydamas kasdieninius rutininius darbus, jeigu tik atlieki tai dėmesingai ir įsisąmonini buvimą čia ir dabar. Tada ir rutina netampa tokia nuobodi. Į kasdienį indų plovimą, tuomet, gali pažiūrėti naujomis akimis ir atrasti jame vis naujų dalykų. Kaip ir kiekvieną kartą žaisdamas su vaiku tą patį žaidimą, kaladėlių dėliojimą… Arba dalyvaudamas su kolegomis kasdieniniuose susirinkimuose, kurie tampa įdomesni, kai pradedi dėmesingai ir sąmoningai juose dalyvauti ir stebėti vykstančius procesus. Jeigu įprastus veiksmus darai naujoko akimis, nauju žvilgsniu ir tikrai būni ten, kur esi, gyvenimas tampa daug įdomesnis. Daug įdomesnis negu tada, jei kažką veikdamas planuotum likusius dienos darbus ar mintyse repetuotum būsimus pokalbius… Paprastume ir sąmoningume slypi laimė. Tik pamatykime ją.

Vilniaus visuomenės sveikatos biuras vykdo streso ir perdegimo sindromo prevencijos bei kitas psichologinės sveikatos stiprinimo programas. Vilniaus visuomenės sveikatos biuras organizuoja seminarus „Profesinio perdegimo sindromo prevencija“, kurie vyksta Lietuvos žydų bendruomenės centro darbuotojams.

Nuotrauka: http://nursewithme.com/2015/10/17/get-over-your-nursing-job-burnout/